Šiandien pakalbėsiu apie prabangiausią ir puošniausią baleto sijoną.

Baletas „Miegančioji gražuolė“ pasakoja romantišką pasakų meilės istoriją, kurioje šviesa nugali tamsą, gėris – blogį, o meilė – mirtį.

Romantiško baleto šedevras pelnė „baleto karūnos“ reputaciją. Pirmą kartą ši baleto herojė susiduria su dideliais iššūkiais tiek aktorinių, tiek šokio įgūdžių srityje. Baletas – tai romantiška tragedija, kuri yra ir legendinė, ir pasaulietinė, iš kurios matome dvi romantizmo puses: šviesą ir tamsą, gyvenimą ir mirtį. Pirmame veiksme gausu idiliškų peizažų, o antrajame antgamtiška vaizduote išskleidžiami įvairūs šokiai, ypač modeliu tapęs moteriškas grupinis vaiduoklių šokis.

Visi žinome, kad baletas atsirado Italijoje Renesanso klestėjimo laikais ir susiformavo Prancūzijoje. Jis patyrė ilgą vystymosi ir kritulių laikotarpį: teismo baletas, siužetinis baletas, romantiškas baletas, rusų baletas, šiuolaikinis baletas. O mūsų straipsnio tema – klasikinis rusų baletas: „Gulbių ežeras“.

Romantinis baletas yra „aukso amžius“ baleto raidos istorijoje. Jis patyrė puikų etapą šokio įgūdžių, choreografijos ir atlikimo prasme.

Baletas yra Europos klasikinis šokis. Vienas svarbiausių baleto bruožų – aktorė pirštais rodo į žemę, todėl tai dar vadinama šokiu pirštais. Baletas naudoja muzikos ir šokio technikas, kad atliktų dramos siužetus.